2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Karaliaus Mindaugo karūnos beieškant ( Lietuva- Lenkija I dalis)

Ėjo antras vasaros mėnuo ...... gerai, kad nesnigo 😃 Bet jau prilijo tai sočiai.  Kai oras nei šioks, nei toks, kai svaiginanti kvapais, karščiu, leipstančiais gėlynais vasara tik prisiminimuose, tai ir nepajunti, kad pusė jos jau ir prabėgo...  Ir tik artėjanti Mindaugo karūnavimo diena priminė, kad vis tik jau liepa.   Tuo pačiu ir išeiginė diena.
Iš tikrųjų tai niekas ir nežino kada Mindaugas buvo karūnuotas ir jokiuose istoriniuose šaltiniuose nėra užfiksuota konkreti data. Susėdę keli istorikai nusprendė, kad tiks ši diena, būtent liepos šeštoji ( o kuo ji bloga? ) - tuo pačiu ir išeiginių daugiau. Galėjo  dar tikrumo dėlei ir kokią rugpjūčio dieną prijungt, bet matomai nepagalvojo. Klausimas dėl karūnavimo rimtas, nes kažkokių didelės apimties aprašymų ar liaupsių nelabai ir rasta. Mačiau paveikslą, kuriame Mindaugas karūnuojamas, bet paveikslas tapytas ne taip jau ir seniai, tad kiek ten tos tiesos galima tik paspėlioti.  Tačiau kaip bežiūrėsime, jeigu buvo karūnuotas, reiškia buvo ir karūna. O karūna, tai ne koks segtukas, tiesiog taip dingti negali. Dažnai būna, kad ieškai, ieškai kokio nors daikto, galvoji - viskas, dingo, o jis guli vos ne panosėje ir juokiasi. Gal ir su ta karūna taip.  Buvo nebuvo, tačiau gal vertėtų  paieškoti tos karūnos, nes prie šventinės dienos pridėjus dar vieną dieną, gaunasi visos keturios - tiesiog mini atostogos. Toli nevažiuosime, tik iki Augustavo. Pakeliui panaršysime porą Lietuvos kampelių ir gal netyčia rasime pradingusią karūną.  Kompanija ne tokia ir menka – šešiese, tad ir akių nemažai - šešis daugint iš dviejų. O tai jau visas tuzinas. O paieškose daugiau akių tik geriau.👀

  Kadangi kelias netolimas, niekas neveja, išsimiegoję ir ramiai papusryčiavę išjudame. Pakeliui užsuksime  į vieną dar nelankytą Lietuvos kampelį. Visai netoli Lazdijų.  Vieta graži, padabinta šalia vienas kito tyvuliuojančiais ežerais. Kiek pasikratę neasfaltuotu keliuku, privažiuojame gatvinį Obelninkų kaimą, įsikūrusį tarp Obelijos ir Metelių ežero.


Neįsivaizduoju, ar čia kas gyvena žiemos metu, nes keliukas, kuriuo atvykome tikrai ne pats geriausias, o ir kokių nors visuomeninio transporto ženklų taip pat nematėme. Tarp didelių senų medžių murkso pasislėpę namukai. Tyku, net šuo nesuloja.  Kai kurie namukai ir tvartukai skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, nors yra ir labai gražiai sutvarkytų kiemų.



Besitaikydama įamžinti vieno tokio palaikio tvartuko kampelį staiga išgirstu griežtą klausimą: „ Ką jūs čia veikiate?“ Tiesą sakant, net pasimetu. O ką atsakyti? Vaikštau, žiūriu. Vaikštau juk gatvėje, ne kažkieno kieme. Klausimą uždavusį jauna mergina, net nelaukdama nors kokio atsakymo, pradeda kelti balsą – ką aš čia fotografuoju, ar žinau, kad čia jos nuosavybė, ar ji davė leidimą. Nepuolu ginčytis (nuosavybė yra nuosavybė), tik numoju ranka ir nueinu tolyn. O toks gražus tvartuko kampas buvo.....   Vyksime toliau. Karūnos čia net neieškome.Vargu ar tokiam užkampy  net tais senais laikais lankydavosi kokie nors didikai.
Dardame neasfaltuotu keliuku link Metelių. 

Kelias vietomis priartėja prie ežero, tad žvalgytis į šalis vienas malonumas. Šone sušmėžuoja Papėčių piliakalnis. Priėjimas kažkoks apšiukšlintas, todėl nusprendžiame, kad karūnos ieškotojams jis tiesiog per prastas.😃
  Neužilgo tarp medžių sušmėžuoja Metelių bažnyčios bokštai.  Meteliai, kaip gyvenvietė, paminėti 1508 m. Rašoma, kad tai tipiška žvejų gyvenvietė. Aišku, buvusi – dabar tų žvejų nė su žiburiu nerasi, nebent kokie nors mėgėjai žuveliokų šeimos pietums pasigaudo.

Šiaip labai jaukus kaimelis - miestelis, su gražiai įrengta poilsiaviete prie ežero.  Sustojame  prie klasicizmo ir neobaroko Kristaus Atsimainymo bažnyčios.



Gaila, bet laiko pažymėtos įspūdingos bažnyčios durys užrakintos, tad negalime pasigrožėti jos vitražais.



 I
š bažnyčios kiemo per namų stogus atsiveria vaizdas į ežerą – gražu.




Netoliese 15 metrų aukščio,  tarsi persukta stora lazda, Metelių apžvalgos bokštas. Lipti įvijais laiptais visai nebaisu.

Viršuje pralinksmina pritvirtintos lentos, skirtos tiems, kurie mėgsta atsižymėti- „zdes bil Vasia“ 😂.



Iš aukštai atsiveria vaizdas į Metelio ežerą, pačius Metelius, Kemsinės pievą. Kitoje pusėje tarp medžių mėlynuoja Dusios ežeras.



Metelių regioninis parkas garsus reta gyvūnų rūšimi. Čia gyvena baliniai vėžliai. Vėžlių ieškoti nesiruošėme ( kur jau čia karūnos ieškotojai su vėžliais susidės), todėl pajudėjome Lenkijos pusėn. Tačiau pakeliui akį patraukė viena nuoroda. Daug negalvodami ją ir nusekėme. Ir už nepilno kilometro  tarp medžių sušvytavo  Kryžių šventovė. Netikėtas radinys pradžiugino. Pro vartelius patenkame į erdvų kiemą, o čia jau šypsosi kažkokia moteris ir klausia ar norėsime patekti į koplyčios vidų, ji nueis pas kleboną raktų.

Žinoma norėsime. O kol laukiame raktų, pasidomėkime šios vietos istorija. Pasakojama, kad šioje vietoje karo su švedais metu kariuomenės didysis etmonas Mykolas Servanietis Višnioveckis su savo pulku įsirengė stovyklą. Karo žygių metu jis kartu veždavosi ir Barūnų bazilijonų bažnyčios Šv. Mergelės Marijos paveikslo kopiją. Taigi, įkurtoje stovykloje buvo įrengtas altorius, pastatyti trys kryžiai ir pakabintas šis paveikslas.  Žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio ši vietovė atiteko švedams, bet paveikslas nedingo- jį paslėpė vietiniai gyventojai. Ir štai, prabėgus keliems metams, toje vietoje staiga atgavo regėjimą vienas grįžtantis šio mūšio veteranas. Žinia apie Dievo malonę pasklido tarp žmonių. Jie pradėjo čia rinktis ir melstis. Į vietą sugrįžo ir paveikslas. 1816 m. šioje vietoje kunigo klebono Ignoto Žibanavičiaus iniciatyva buvo pastatyta medinė koplyčia, ištarnavusi beveik 100 metų. Per atlaidus čia suplūsdavo minios maldininkų. Senoji koplyčia stovėjo arčiau ežero – toje vietoje dabar atminimo kryžiai. Koplyčia išstovėjo iki 1902 m. Tais pačiais metais Metelių klebonas V. Jurgilas pastatė naują didelę koplyčią (be leidimo), kuri išstovėjo iki pokario metų. 1948 m. ją uždarė, o 1963 m. – nugriovė. Ir visai neseniai šioje vietoje vėl nutarta pastatyti naują koplyčią.
 Atrakinusi duris, moteriškė pasišalina, užtat mes galime pasidairyti.

Užlipame net į viršų, kur renkasi choras. Šviesi, saulės nutvieksta koplyčia be galo jauki.



Ir staiga... visai mums nieko nesitikint, surandame karūną. Tikroji čia karūna ar ne, bet labai jau panaši.  Pasiaiškinsime vėliau. 




O dabar apsižvalgysime po kiemą
Palei tvorą sustatytos klausyklos. Manau dideliems griešnikams čia vertėtų išpažintį atlikti talžant liūtims ir grūmojant griaustiniui.


  
Netoli vartų  šulinys, kuriame, kaip manoma, stebuklingų galių turintis vanduo. Šaltas ir skanus.

Tolėliau už didelės pievos mėlynuoja ežeras. Atlaidų metų ši pieva būna sausakimša nuo susirinkusių maldininkų. Čia labai gera aura, tad neskubėdami paliekame šią vietą.



Toliau mūsų kelias veda į Lenkiją.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą